Vaikiški kibinai
tel. +37069061010 , info@kibinaivilniuje.lt, info@kibinaitrakuose.lt
Kalbame lietuvių, anglų, lenkų, rusų kalbomis.
Kelių kąsnių maži vaikiški KIBINAI:
(mini kibinai, mažiukai kibinai, mažyliai kibinai – galime vadinti visaip, bet faktas toks, kad juos labai mėgsta vaikai ir įvairių renginių bei švenčių organizatoriai).
Maži (mini) kibinai – mažieji dručkiai. 20vnt. tokių kibinukų jau svers virš 1kg.
Mažieji kibinėliai, vaikų kibinukai, mini kibinai (užsisakykite tel. 869061010, www.trakukibinai.lt Vilniuje) per pusę mažesni už įprasto dydžio kibinus.
LABAI SKANU IR SMAGU VALGYTI, VAIŠINTI DRAUGUS IR ĮVAIRIAUSIUS SVEČIUS, Į DARBĄ NUNEŠTI, GIMTADIENĮ ŠVĘSTI.
Žodžiu, tinka įvairiausiomis progomis ir Jums tikrai tiks įvairioms progoms.
Įprasta, skanu. Tradicinis receptas. Aiški ir taisyklinga sudėtis.
Svarbu: Pas mus tik taisyklingai kapota mėsytė Jums labai patiks. Pajusit skirtumą. Tai ne tas pats, kas su mėsos faršu.
MAŽIEJI KIBINAI. MENIU.
Skaniausius įdarus pasirinkite:
Kibinukas su kapota kiauliena – 1,70
Kibinukas su kapota kiauliena ir pievagrybiais – 1,70
Kibinukas su kapota kiauliena ir kopūstais – 1,70
Kibinukas su kapota kiauliena ir sūriu – 1,80
Kibinukas su kapota vištienos filė – 1,80
Kibinukas su kapota vištienos filė ir pievagrybiais – 1,80
Kibinukas su kapota vištienos filė ir sūriu – 1,90
Kibinukas su dešrele – 1,60
Kibinukas su sūriu – 1,90
Kibinukas su varške – 1,70
Kibinukas su varškyte ir špinatais – 1,70
Kibinukas su saldžia varškyte – 1,70 (su saldžiu įdaru)
Kibinukas su varškyte ir razinomis – 1,70 (su saldžiu įdaru)
Kibinukas su varškyte ir bananais – 1,70 (su saldžiu įdaru)
Kibinukas su bananais – 1,70 (su saldžiu įdaru)
Kibinukas su obuoliais ir cinamonu – 1,70 (su saldžiu įdaru)
Kibinukas su daržovėmis – 1,70
Kibinukas su pievagrybiais – 1,70
Kibinukas su kalakutiena – 1,90
Kibinukas su kalakutiena ir pievagrybiais – 1,90
Kibinukas su jautiena – 2,10
Kibinukas su veršiena – 2,10
Kibinukas su aviena – 2,30
Liaupsės kibinukui
(mažas eilėraštukas)
Kibinėlis, kibinukas – storo kibino anūkas,
Dičkio kibino sūnus – toks gražutis ir skanus.
Sako mums graži mergytė:
– Jo pageltus nugarytė, o viduj – skani varškytė.
Sako mums gražus berniukas:
– Jo paskrudus nugarytė, o viduj – skani mėsytė.
Sako tėtis ir mama:
– Jo labai gera tešla. Ji kibiniška, tikra.
Sakom mes visi visi: ir maži, ir dideli:
– Kibinukas su vištiena. Tai skanu kiekvieną dieną.
P a s a k a
apie tai, kaip
mažas k I b I n u k a s tapo generolu
-Jauki kepyklėlė, į gerus namus patekau, – vos tik ištrauktas iš krosnies pagalvojo mažas kibinas. – Tuoj pasidairysiu, su kuo susidraugauti.
Ant gretimo stalo gulėjo visas padėklas dar nekeptų ir todėl baltų, mažų kibinukų su saldžia varškyte. ,,Turbūt savo eilės užgimti laukia” – mąstė mažas kibinas.
Mažasis kibinas dairėsi toliau. Žvitri kepėja su savo ištikimomis padėjėjomis sukosi prie krosnies ir ruošėsi pašauti į ją pilną padėklą didelių kibinų. Didžiųjų kibinų pilvukai buvo tokie apvalūs ir išpampę. Visi jie gulėjo vienas šalia kito ir atrodė kaip storų kibinų kariuomenė be generolo. Paklausite: ,, Kodėl be generolo?” Nes visi jie buvo beveik vienodi, o mažo kibinuko nuomone, generolas turėjo turėti didžiausią pilvą, kad jį visi iš toli pažintų, gerbtų ir klausytų jo nurodymų.
Kibinukas žvalgėsi toliau. Už lango pliaupė lietus. Stora kepėja stovėjo prie lango, viena ranka laikė dubenėlį, o kita ranka plakė kiaušinius, kurie kibinams suteiks aukso atspalvį ir įstabų blizgesį.
,,Gera vietelė, man čia patinka” – pagalvojo kibinukas. Šilta, gera, moterys darbščios, tik reikia susirasti draugų, kad nebūtų nuobodu.
Kepėjos pašovė pilną padėklą didžiųjų kibinų į krosnį. Mažasis žiūrėjo į juos ir matė, kaip jie kepa, keičia spalvą ir tampa gražiais, sultingais ir nepaprastai skaniais dideliais kibinais.
Taip vėpsodamas į vieną tašką mažylis užmigo, o kai pabudo, didieji kibinai jau garavo ant stalo ir savo kvapu kuteno visiems nosis.
-Sveiki, draugai, – tarė mažylis, bet didieji dručkiai net nepažvelgė į jį. Gulėjo ir puikavosi savo pilvais ir toliau skleidė savo įstabiai malonų ir apetitą žadinantį kvapą.
-Ei, dručkiai, draugaukime ! – neatlyžo nenuorama.
Visi kibinai gulėjo kaip gulėję, tik vienas kraštinis pasisuko į mažylį ir tarė:
-Netrukdyk. Juk matai, kad mes vėstame.
Mažylis susimąstė. Tuomet palietė savo pilvuką tam, kad patikrintų, ar jis jau atvėsęs. Pilvukas dar buvo šiltas, o jo vidus sultingas ir gardus. ,,Nesuprantu” – mąstė mažylis. ,,Juk galima vėsti ir draugauti. Tinginiai tie didieji kibinai” – tyliai svarstė toliau mažylis.
-Ei, bet juk galima vėsti ir draugauti!- sušuko ir vėl mažylis.
Dabar jau atsisuko jau kone visi kibinai ir sužiuro į nuo jų neatlyžtantį mažylį, bet prabilo vis tiek tas pats kraštinis kibinais, kuris jau piktinosi:
-Mes labai pavargome kol iškepėme. Mažyli, nešūkauk tarsi koks generolas.
Po šių žodžių gulintys dručkiai paprunkštavo tingėdami net kvatoti ir ėmė pagiežingai murmėti: „Generolas, Generolas…. „
Mažylis užpyko ant tų gulinčių slunkių. Jis tik norėjo su jais susidraugauti, o šie šaiposi.
-Taip! Aš generolas! – sušuko mažylis kibinas. – O kas Jūs? Slunkiai!? Kas Jūsų vadas? Aš noriu su juo kalbėti!
Dručkiai nutilo ir nebesijuokė, išsižiojo ir ėmė dairytis vienas į kitą tarsi ieškodami vado.
-Kur Jūsų vadas?!- dar kartą sušuko mažylis.
-Mes nežinom, – tyliai išlemeno tas pats kalbantis kibinas.- Jo turbūt neiškepė dar.
-Kaip tai neiškepė!? – dabar jau šmaikštavo mažylis. – Vadas visada kepamas tuo pat metu su kitais kibinais. Koks vadas be kariaunos? Kitu kepimu bus iškeptas kitų kibinų generolas. Jūs esate pamestinukai. – Visą tiradą išdrožė mažylis, o dičkiai kibinai tik išsižiojo ir nustėrę sužiuro vienas į kitą. Kai kurie iš susijaudinimo tik dar labiau ir kvapniau pradėjo garuodami aušti.
Mažylis pamatęs tokią dručkių reakciją ir nusprendęs, kad nėra tvarkos didžiųjų kibinų keptuvėje nusprendė imti valdžią į savo rankas. Pradžia jau buvo padaryta, didžiuliai buvo nustebinti ir apstulbę nuo mažylio kalbos, truputį sunerimę, kad jie neturi vado, kad jie pamestinukai.
-Klausykite manęs, aš būsiu jūsų vadas!- išdrąsėjęs sušuko mažylis.
Vieni kibinai dručkiai net nekrustelėjo, nes vėl buvo pagauti tingaus įmygio, o kiti išsižiojo ir atvira burna pradėjo kvatotis, kad net garai iš burnos virto.
-Baikit kvatotis! – sušukęs tryptelėjo mažylis.- Jūs neturite generolo.
-Na ir kas? – atšovė garsiausiai kvatojęsis kibinas.
-Kaip tai kas, – nustebo mažylis.- Kas jus suvienys? Kas jums paskirstys užduotis? Kas jus ves į karą?
Išgirdę žodį ,,karas” sukruto kone visi kibinai, tik vienas, įsitaisęs pačiame kampe, pūtė į akį kaip pūtęs.
Vėl prabilo kraštinis kibinas:
-Apie kokį karą kalbi, mažyli?
-Kalbu apie mūsų visų pašaukimą – karą su alkiu. Mes kibinai, nesvarbu dideli ar maži, trokštame, kad mus suvalgytų. Susivieniję mes galėsime patys nuspręsti, ant kokio vaišių stalo vykti ir pas ką, – įtaigiai aiškino mažylis. Ar supratote?
Kibinai susižvalgė, visų veidai buvo surimtėję. Prabilo dar nekalbėjęs kibinas su labiausiai apskrudusiu pilvuku:
-Taip. Mes visi norime, kad mus suvalgytų ir mes padėtume įveikti alkį, bet kaip mes galime pasirinkti, ant kokio vaišių stalo vykti?
-Mes kartu galime viską, – dabar jau ramiai- be jokio šūkavimo aiškino mažylis, o kibinai įsižioję ir pastatę ausis jo atidžiai klausė. – Pirmiausia mes turime nuspręsti- ko mes norime? Kokie bus pasiūlymai? Kur mes vyksime?
-Vykime į gamtą! – sušuko vienas.
-Noriu į didelį balių! – dar garsiau riktelėjo kitas.
-O aš noriu į vaikų žaidimo kambarį, – išdrožė kitas.
Prasidėjo atvira polemika dručkių tarpe. Mažylis patenkintas šypsojosi ir sumaniai žvelgdamas į besiginčijančius dručkius tarė:
Prašau tylos!
Kibinai nutilo. Mažylis tęsė kalbą:
-Man labai smagu, kad Jūs ginčijatės ir turite kiekvienas savo nuomonę, bet mums reikia vieningo sprendimo. -Mes būsime demokratiški ir balsuosime. Reikia išsirinkti vadą ir tuomet priiminėsime kitus sprendimus. Ar sutinkate?
-Taip!!!- vieningai sušuko visi dručkiai.
-Kas už tai, kad aš būčiau generolas? Pakelkite rankas.
Mažylio ryžtas, iškalba ir sumanumas davė rezultatą ir renkant mažylį generolu pakilo rankų miškas. Tik vienas tylėjo, tas pats kibinas, kuris įsitaisęs pačiame kampe ir toliau pūtė į akį kaip pūtęs.
-Nubalsuota vieningai. Visi „už“ ir vienas „susilaikė“ arba teisingiau tariant „pramiegojo“.
Kibinai garsiai pradėjo kvatotis.
Mažylis išrinktas generolu, – atraportavo kraštinis kibinas ir visi dručkiai pradėjo ploti išrinktam vadui.
Mažasis kibinų generolas ir šimtas jo karių
Vos tik išrinktas generolu, mažasis kibinukas šoktelėjo ant pakylos, o tiksliau, ant keptuvės krašto, ir ryžtingu generolo balsu tarė:
-Ačiū, jums, vyrai, už pasitikėjimą. O dabar iš karto pereikime prie reikalų. Mūsų laukia negailestingas karas su alkiu ir mus jau greitai pasiųs ant vaišių stalo – į karo su alkiu lauką. Mes būsime suvalgyti ir tai šaunu, nes mes kibinai, bet mes neturime kariauti ne savo karo. Pamaitinkime išalkusius. Mes turime keliauti ten, kur mūsų labiausiai reikia. Esame maistingi, sultingi ir apskrudę, todėl padarysime patį svarbiausią savo gyvenime pasirinkimą patys. Neleisime, kad mus valgytų bet kas. Mes skirti tik geriausiems! Todėl privalome čia ir dabar nuspręsti, ką mes pamaitinsime. Neleiskime sau ataušti!
-Taip! Taip!- audringomis ovacijomis pritarė visi kibinai, net prabudo pačiame kampe pusę savo gyvenimo pramiegojęs kibinas.
Mažasis generolas pakėlė savo kibinišką rankutę ir ovacijos atslūgo.
-Mes neturime laiko ilgoms ovacijoms, – ramiu veidu ir labai rimtu tonu paaiškino savo kariaunai mažasis generolas.- Jau atvežė kibinų užsakymo lapus ir greitai turėsime vykti į karą su alkiu, bet mes neturime patikimos informacijos, kur vyksta mūšiai, kitaip tariant, nežinome, kur bus rengiami vaišių stalai. Mes dar nežinome, ką pamaitinti? Ką mes maitinsime? Vaikus ar suaugusius?
-Vaikus! – sušuko pusė kibinų dručkių.
-Suaugusius, mes juk dručkiai ir tik vienas mažylis! – sušuko kita pusė dručkių.
Mažojo generolo balsas buvo lemiamas.
-Maitinsime ir vaikus, ir suaugusius, – svarbiausia, kad jie būtų geri ir alkani – tarė lemiamą žodį mažylis. – Mums reikia žvalgų, kurie nusėlintų į virtuvės kampą, prasibrautų nepastebėti pro storą kepėją ir išsiaiškintų, ar yra gerų žmonių : vaikų, suaugusiųjų, senelių, kurie užsakė kibinų. Reikia atkreipti dėmesį į vaikų gimtadienių renginius, nes vaikų gimtadienius visada švenčia ir vaikai, ir suaugusieji. Išsirinksime geriausius ir vyksime ten, kad pamaitintume ir vaikus, ir suaugusiuosius.
Kibinai mažojo generolo klausė išsižioję ir ryte rijo kiekvieną jo pasakytą žodį.
-O kaip mes sužinosime, ar jie buvo geri, ar jie geriausi? – paklausė pačiame kampe vos ne visą savo gyvenimą pramiegojęs kibinas.
Mažasis generolas susimąstė. Klausimas teisingas. Tikrai, o kaip sužinoti? Nėra laiko aiškintis nei gėrio supratimo sąvokų, nei to, kas geras, o kas blogas. Mažylis turėjo spręsti ir atsakyti tuoj pat, todėl prisiminė, ką yra girdėjęs apie žmones iš kepėjų pokalbio dar prieš jį pašaunant į krosnį. Stora kepėja guodėsi plonesniajai:
-Oi, kiek daug užsakymų. Tie žmonės pastoviai išalkę. Įdomu, kada jie ir prisivalgys?
Kita kepėja šypsodamasi jai atsakė:
-Nebūk tokia susierzinusi, mūsų klientai labai geri ir nuoširdūs. Jie visada padėkoja ir giria mūsų skaniuosius kibinus.
Stora kepėja pamąstė, nusišypsojo ir jai pritarė:
-Taip, mūsų klientai geri, čia tiesiog aš esu pavargusi. Reikės eiti atostogų.
Apmąstę kepėjų pokalbį mažylis padarė išvadą ir ją tuoj pat paskelbė:
-Visi žmonės, kurie nori mūsų, yra geri, todėl mums nereikės aiškintis, kas geras, o kas blogas, bet mes nusprendėm, kad maitinsim ir vaikus, ir suaugusius. Toks mūsų pasirinkimas?
Kibinai vienu balsu sušuko:
-Taip !!!
-Kas nori tapti žvalgu? Mums reikia dviejų savanorių. Pakelkite rankas, kas nori imtis šios atsakingos užduoties! – savo kariaunai šūktelėjo mažylis.
Mažylio nuostabai žvalgais norėjo tapti visi kibinai. Vos ne vienu metu pakilo kibiniškų rankų miškas. Visi dručkiai veržėsi į žvalgybą ir vėl mažasis generolas turėjo spręsti, ką pasiųsti žvalgybon. Visi kibinai buvo ryžtingi ir atsidavę bendram reikalui. Todėl sprendimas buvo nelengvas, bet laukti nebuvo kada. Mažasis generolas kibinų kariaunos žvalgais paskyrė ir pavedė užduotį įvykdyti kraštiniam kibinui, kaip daugiausiai kalbėjusiam ir, jo manymu, energingiausiam, o kitu žvalgu tapo labiausiai apskrudusiu pilvuku kibinas, nes jo pilvas turėjo maskuojamąjį – tikrajam žvalgui reikalingą – atspalvį.
Žvalgų užduotis buvo nepaprasta. Jie turėjo ne tik išžvalgyti užsakymų lapus, bet ir atlikti tikrų tikriausią diversiją – sukeisti užsakymo numerius, jeigu reikės, kad jų užsakymą nuvežtų ten, kur reikia. Kare kaip kare – visos priemonės pateisinamos.
Žvalgai nušliaužė, o mažylis savo kariaunai leido pailsėti ir nusnūsti prieš reikšmingiausią jų gyvenimo įvykį.
Žvalgų ilgai nebuvo. Mažasis generolas nervingai vaikštinėjo nuo vieno keptuvės kampo prie kito. Pagaliau jie paršliaužė. Buvo sukaitę, išsitepę kažkur į suodžius, bet laimingi ir savimi patenkinti.
Alsuodami atsistojo prieš mažylį ir pradėjo raportuoti:
-Mūsų generole, norime Jums pranešti, kad pavesta mums užduotis įvykdyta sėkmingai.
-Šaunu, vyrukai. Aš jumis didžiuojuosi. Prašom atskleisti užduoties vykdymo eigą ir gautus rezultatus.
Kibinas apskrudusiu pilvuku pradėjo dėstyti:
-Mes sėkmingai ir nieko nepastebėti nušliaužėme į užduoties vietą, išsiaiškinome, kur ir kada vyks vaikų gimtadienis, sukeitėme užsakymo numerius ir per baigto kepimo keptuvės briauną grįžome. Užsakymų kiekiai sutampa. Išvykstame už 2 valandų į užmiestį. Mažų vaikų gimtadienis kartu su tėvais gamtoje prie Akmenos ežero. Tikėkimės, kad iki to laiko lietus liausis.
-Šaunu, vyrukai, eikite pasiilsėti ir aš prigriūsiu. Už valandos bus skelbiama visuotinė parengtis.
Valanda netruko prabėgti. Mažylis užsiropštė ant keptuvės krašto ir sušuko:
-Visiems keltis ir į rikiuotę! Kibinų skaičiavimas vyks už 10 minučių.
Kibinai ėmė rinktis į rikiuotę. Vieni apsnūdę ir svirduliuodami, kiti žvaliai nusiteikę.
-Lygiuoti! Ramiai! Paeiliui išsiskaičiuoti! – komandavo dručkiams mažasis generolas.
Dručkiai vykdė komandas. Kibinai susiskaičiavo. Iš viso karui su alkiu buvo pasiruošę 100 kibinų ir 1 jų mažasis generolas.
Kaip mažasis generolas dručkius kibinus į karą „vedė“
Karui su alkiu buvo pasiruošusi šimto ir vieno kibino kariuomenė. Kibinų džiaugsmui lietus liovėsi, ir vaivorykštė papuošė dangų. Dručkiai buvo gerai nusiteikę ir žvalūs, aptarinėjo būsimo karo su alkiu strategiją. Buvo nutarta, kad jie trakštelės po kiekvieno kąsnio, o savo sultis laikys paskutiniam gardžiausiam kąsniui.
Taip besišnekučiuojant ir pokštaujant vienas kibinas netikėtai paklausė:
-O jūs nebijot, kad būsite suvalgyti? Ar nebijote išnykti?
Visi kibinai sužiuro į mažąjį generolą. Ne, jie nebijojo, kad juos suvalgys, nes maitinti žmones buvo vienintelis ir pagrindinis jų pašaukimas, bet atsakyti į tokį klausimą galėjo tik vadas.
Mažasis generolas įdėmiai nužvelgė visą savo kariauną, priėjo prie klausimą uždavusio kibino ir paglostė jo pilvuką.
-Vyrukai, – prabilo jis žvelgdamas į visą būrį dručkių kibinų. – Mes nebijome būti suvalgyti. Yra aibė priežasčių. Pagrindinė priežastis yra ta, kad mes sukurti kovai su alkiu. Toks mūsų pašaukimas, tokia mūsų misija. Jūs įsivaizduojate, kaip traškėsite ir liesite sultis, kai jus valgys, bet nepamirškite, kad didžiausi smagumai jūsų laukia tik tada, kai jus nuris, kai jūs pakeisite formą ir jus pradės virškinti. Jūs keisite formą, suksitės, kaip beprotiškoje karuselėje, kol pavirsite gerąja kibinų dvasia ir ištrūksite į visatos begalybę oro pavidalu.
Kibinai išsižioję klausė. Tuomet kibinas šiek tiek pasvirusiu nulinkusiu galugaliu paklausė:
Kaip suprasti ,,oro pavidalu”?
Šis klausimas visus kibinus akimirksniu prajuokino ir visi pradėjo kvatotis, kad net iš koto linko. Kvatojosi ir mažylis, bet būdamas generolu jis turėjo surimtėti ir atsakyti net ir į šį klausimą:
-Oro pavidalu reiškia, kad ištrūksite žmoguje vykstančių fiziologinių procesų dėka. Kai ištrūksite, išgirsite kaip giria jūsų skonį, jūsų sultingumą ir traškesį, jūsų ypatingą tešlą ir taisyklingai kapotą mėsytę ar kitą įdarą. Tuomet prasidės dar įdomesnis jūsų gyvenimo etapas. Veiksite viską ką tik panorėję. Niekas Jūsų nematys, o jūs matysite ir girdėsite visus. Galėsite skristi į kepyklėlę ir vėl tapti kibinais arba gyventi savo malonumui.
-Tai bent! Na ir pasisekė mums!- prabilo kibinas – žvalgas apskrudusiu pilvuku.
Kibinai pradėjo šurmuliuoti ir fantazuoti, ką jie veiks po alkio su karu. Mėgstantis miegoti kibinas sakė, kad nieko neveiks, o tik miegos. Kibinai žvalgai nutarė lavinti savo žvalgybinius įgūdžius ir rengėsi išžvalgyti visus Trakų ir Vilniaus restoranus, kad įvertintų, kokia ten padėtis. Visi kibinai turėjo planų, visi kažką pasakojo, ginčijosi, o mažylis į juos žvelgė ir šypsojosi. Jam buvo labai smagu, kad visi dručkiai sugebėjo susitelkti ir susidraugauti.
Atvažiavo užsakymų išvežiojimo automobilis. Mažylio veidas surimtėjo. Jis užšoko ant keptuvės ir sušuko:
-Dėmesio, kariai! Mums jau metas. Visiems gulti, mus tuoj sudės į dėžę.
Kibinai, nerangiai kraipydami savo išsipūtusius pilvus, sugulė. Mažasis generolas pamatęs, kad artinasi šeimininkė, nugriuvo irgi. Šeimininkė patikrino užsakymo numerius ir pradėjo kibinus dėti į dėžę. Tik staiga jos žvilgsnis užkliuvo už mažylio. Kas čia? Šimtas didžiulių kibinų ir vienas mažiukas kibinukas. Mažajam generolui iškilo pavojus likti be kariaunos, o kibinams dručkiams – likti be generolo.
-Ei! – sušuko šeimininkė prie krosnies stovėjusiai kepėjai, – kodėl 11 užsakyme, kurį reikia vežti prie Akmenos ežero, yra tik vienas mažas kibinukas, o kiti dideli.
Kepėja,kaip tik tuo momentu iš krosnies traukė įkaitusią skardą pilną ką tik iškeptų mažiukų kibinukų. Dėl tokio netikėto šūktelėjimo ji krūptelėjo ir vos neišmetė ant žemės visų ką tik iškeptų mažųjų kibinų ir tik padėjusi mažylius ant stalo aušti piktai atšovė:
-Nežinau! Aš jau neatsimenu. Visi kibinai, esantys dėžėse, turi atitikti užsakymų lapus.
Mažasis generolas ir kibinai dručkiai vos pramerkę akis stebėjo, kas vyksta ir klausė šių moteriškių pokalbio. Buvo aišku, kad iškilo pavojus jų kariuomenės vadui. Jis juk buvo iš mažųjų kibinukų kepimo serijos kažkaip užsilikęs ar atsiskyręs nuo savo mažųjų kolegų. Žodžiu, atmosfera kaito. Šeimininkė nepastebėjo sukeistų užsakymo lapų, bet išsiaiškino, kad mažasis generolas šiam užsakymui nėra skirtas ir iš viso neaišku, iš kur jis čia atsirado.
Šeimininkė stovėjo sutrikusi, o įkaitusios kepėjos sukosi aplink krosnis kaip bitutės prie žiedynų. Ką gi daryti su mažuoju generolu? Dirstelėjo į laikrodį. Jau metas važiuoti. Svečiai ir solenizantas turbūt jau lūkuriuoja alkani. Vėluoti negalima. Ech, tegul būna mažasis kibinukas dovana gimtadienio proga nuo mūsų firmos. Mažasis kibinas – dovana mažajam pipirui gimimo dienos proga.
Mažasis generolas įdėmiai žiūrėjo į šeimininkę ir sekė kiekvieną jos krustelėjimą, veido grimasą ar atodūsį. Šeimininkė pasilenkė ir mažasis kibinas visas sustiro, bet ne iš baimės, o iš ryžto tuoj tuoj veikti. Jis neketino pasiduoti be kovos ir buvo jau sugalvojęs virtuozišką planą, kaip sprukti, o vėliau vėl grįžti į savo kariauną dar iki vaišių pradžios, tačiau viso to neprireikė, nes šeimininkė pasilenkusi tiesiog gražiai apgaubė kibinus popieriumi ir uždarė dėžę. Visi kibinai lengviau atsiduso ir tuoj pat pradėjo murmėti, bet mažasis generolas juos nuramino:
-Ša, vyrai! Nenubaidykim sėkmės be reikalo. – palauksime, kol nuneš mus į automobilį ir pradėsime važiuoti, tada bus daugiau triukšmo, galėsime drąsiai pasikalbėsime.
Visi kibinai supratingai nutilo ir laukė, kada automobilis pajudės iš vietos.
Suburzgė automobilio variklis ir automobilis pajudėjo iš vietos. Kurį laiką kibinai važiavo tylėdami. Pradėjo girdėtis kaimyninių kibinų šurmulys iš greta stovėjusių dėžių, bet mažojo generolo komanda disciplinuotai tylėjo ir laukė savo vado nurodymų.
-Na ką, vyrukai, – ištrūkom! – nutraukė tylą mažasis generolas.
-Taip, ištrūkom!- nuaidėjo duslus gulinčių kibinų pritarimas.
-Mes važiuojam į karą su alkiu. Mes norėjome maitinti vaikus ir jų tėvelius. Po šimts, mūsų svajonės pildosi !!! Ar Jūs tai suprantate!? – netverdamas džiugesiu sušuko mažasis generolas ir tik dabar galima buvo suprasti, kad jis ir pats visą laiką šiek tiek abejojo, kad jam pavyks… Bet elgėsi užtikrintai ir drąsiai, kaip tikras vyras, kaip tikras vadas.
-Taip!!! Šlovė mūsų generolui! Šlovė! – dėžėje dusliai aidėjo kibinų dručkių balsai.
-Kibinai, draugai, broliai, – kreipėsi į dručkius mažasis generolas, – mes jau greitai nuvažiuosime į vaišes ir stosime į karą su alkiu nuostabioje ir vaizdingoje vietoje. Mes alkį įveiksime už Trakų prie Akmenos ežero. Tai nuostabi vieta. Mums labai pasisekė. Kovosime su alkiu traškėdami ir per barzdas varvėdami.
-Taip! Traškėdami ir varvėdami! – patenkinti pritarė kibinai.
Automobilis sustojo, bet tai dar nebuvo mažojo generolo kariaunos mūšio laukas. Šioje vietoje į kovą su alkiu stojo kibinai- kaimynai, kurie važiavo šalia dėžėje. Tad mažasis generolas turėjo dar laiko duoti paskutinius nurodymus savo kariaunai.
-Vyručiai, kita stotelė mūsų! Būkime pasirengę! Suprantu, kad dėžėje nelabai patogu, bet apšilkime prieš išlipdami, nes kai kurie iš mūsų turbūt jau spėjo praaušti. Pasukinėkite savo didelius pilvus į vieną ir į kitą pusę. Pabaksnokite pilvą į kaimynystėje esančius draugus. Pakrutėkite! Sušildykite savo skanias kibiniškas sultis!
Kibinai ėmė muistytis dėžėje. Sukinėjosi kaip kas moka ir iš šalies labai gražu ir labai juokinga buvo žiūrėti į besimuistančius nerangius kibinus dručkius.
Apšilimas buvo padarytas ir automobilis sustojo. Dar būdami dėžėje kibinai išgirdo šūkaujančius vaikus ir smagų šurmulį.
-Na, vyručiai, pasiruoškit! Varom!
Kibinų dėžė sulig tais žodžiais, lyg būtų iš anksto surežisuota, atsidūrė šeimininkės rankose. Kelias vaišių link prasidėjo. Kibinai nekantravo susigrumti su alkiu. Juos išalkusių vaikų ir suaugusiųjų šūksniai : „Kibinai, kibinai atvažiavo!“ skatino veikti dar skaniau ir traškiau.
Šeimininkė pradarė dėžę ir pirmiausiai paėmė mažąjį generolą. Šis jau šeimininkės rankose sušuko savo kibinų dručkių kariaunai:
-Pirmyn! Į kovą!
Šeimininkė mažąjį generolą nuo viso kibinų kepyklėlės kolektyvo padovanojo mažajam solinezantui. Šis labai apsidžiaugė ir iš karto sukėlė pavydą kitiems vaikams, nes jiems atiteko po kibiną dručkį.
Et, tėveliai nepagalvojo, kad mažiems vaikams maži kibinai patinka. Tik Justukas buvo patenkintas didžiuliu dručkiu. Jį iš visų pusių apžiūrėjo, o tada ėmė godžiai valgyti, o kibinas traškėti ir per barzdą varvėti. Galiausiai tėveliai su vaikučiais pasiekė susitarimą ir nutarė, kad mažasis kibinas pelnytai atiteko šventės „kaltininkui“, nes jo šiandien gimtadienis, o didieji kibinai dručkiai teisingai atiteko kitiems gimtadienio svečiams, nes visi jau yra dideli ( nei vienam nėra mažiau nei 5 metai). Taip pat vaikai su tėveliais susitarė, kad kitą kartą užsakys visiems svečiams mažuosius kibinus.
Kibinai dručkiai iš pradžių šiek tiek nusiminė, kad vaikams iš karto nepadarė įspūdžio, bet vėliau nusiramino, nes suprato, kad mažasis generolas kaip tikras vadas sukaustė visų dėmesį ir sujaukė emocijas tam , kad dručkiai tinkamai pasiruoštų karui su alkiu ir užtikrintai spragsėdami ir liedami savo sultis svečių burnose jį įveiktų. Kai dručkiai kibinai buvo valgomi, visi žavėjosi jų įstabiu skoniu, juos gyrė ir krimto su šypsena prisimindami ir mažąjį dručkių kibinų generolą.
Tęsinio laukite ….
Parašykite pasakos autoriui Aurimui: info@kibinaitrakuose.lt